Kaip gyventi sergant pirminiu imunodeficitu?


Kas yra skiepai?

Skiepijimas (vakcinacija, imunizacija) yra preparatų, kuriuos sudaro mikroorganizmų sudedamosios dalys, suleidimas ar sugirdymas. Paskiepijus imuninė sistema skatinama gaminti antikūnus ar aktyviuojami T limfocitai, kurie iš anksto paruošia organizmą apsisaugoti nuo būsimų infekcijų.

Vakcinos yra gaminamos naudojant negyvus (inaktyvuotus) ar pakeistus (susilpnintus) mikroorganizmus, kurie panašūs į normalias bakterijas ar virusus, tik nesukelia ligos simptomų. Susilpnintos vakcinos dar vadinamos gyvomis vakcinomis.

Kada reikia skiepytis?

Daugelis pacientų, sergančių pirminiu imunodeficitu, yra gydomi pakaitine imunoglobulinų terapija, kuri padeda apsisaugoti nuo infekcijų palaikant normalų antikūnų kiekį kraujyje.

Pacientams, kurie gydomi imunoglobulinais, skiepai nėra būtini (išimtis – sezoninė gripo vakcina, nes gripo virusas kasmet kinta (mutuoja), todėl pakaitinė imunoglobulinų terapija gali nesuteikti pakankamos apsaugos). Tačiau yra įrodymų, kad skiepai turi teigiamą poveikį ne tik konkrečios infekcinės ligos prevencijai, bet ir bendrai imuninės sistemos funkcijai.

 

Skiepai rekomenduojami:

  • kaip įprastinės vaikų skiepijimo programos dalis,
  • kai bakterinė ar virusinė infekcija gali pabloginti paciento būklę,
  • prieš keliones į tam tikras šalis.

 

Sergančių pirminiu imunodeficitu asmenų vakcinacijos principai

  • Vakcinacija gali būti naudinga pacientams, sergantiems pirminiu imunodeficitu, ir turėtų būti atliekama.
  • Kai kuriais atvejais, pacientų, sergančių sunkiu pirminiu imunodeficitu (ypač T limfocitų), negalima skiepytis gyvomis susilpnintonis vakcinomis, nes jos gali sukelti infekciją.
  • Vakcinos yra mažiau veiksmingos asmenims, kurie gydomi pakaitine imunoglobulinų terapija.

 

Sergančių pirminiu imunodeficitu artimųjų vakcinacijos principai

  • Sergančiojo pirminiu imunodeficitu šeimos nariai turėtų skiepytis, kad apsaugotų pacientą nuo infekcijų.
  • Sergančiojo sunkiu imunodeficitu (pvz., sunkiu kombinuotu imunodeficitu), artimųjų nerekomenduojama skiepyti gyvomis susilpnintomis vakcinomis (išskyrus tymų, epideminio parotito, raudonukės bei tuberkuliozės).
  • Pacientai, sergantys pirminiu imunodeficitu, ir jų artimieji turėtų gauti neaktyvią injekciniu būdu skiriamą poliomielito vakciną, o ne geriamą poliomielito vakciną.
  • Pacientai, sergantys pirminiu imunodeficitu, turėtų vengti kontakto su asmenimis, paskiepytais geriamąja poliomielito vakcina, pirmąsias 24 val. po skiepo skyrimo ir 4–6 sav. vengti su jais artimo fizinio kontakto. Šių priemonių taikyti nereikia, jei pacientai gauna pakaitinį gydymą imunoglobulinu ir yra užtikrintas pakankamas imunoglobulino G kiekis kraujyje.

 

Vakcinų rūšys

Gyvos susilpnintos vakcinos, saugančios nuo virusų, yra:

  • rotaviruso,
  • geriamoji poliomielito,
  • tymų, epideminio parotito (kiaulytės), raudonukės,
  • tuberkuliozės (BCG),
  • vėjaraupių,
  • intranazalinė (skiriama per nosį) gripo,
  • geltonosios karštinės.

 

Vaikų skiepijimas

Įprastinės vaikų skiepijimo programos įvairiose šalyse skiriasi. Lietuvos nacionalinės imunoprofilaktikos programoje numatytos šios vakcinos kūdikiams ir vaikams:

  • tuberkuliozės (BCG),
  • hepatito B,
  • poliomielito,
  • kokliušo, difterijos, stabligės,
  • B tipo Haemophilus influenza,
  • tymų, epideminio parotito, raudonukės,
  • pneumokokinė (sergantiems pirminiu imunodeficitu).

 

Keliautojų skiepai nuo infekcinių ligų:

  • vidurių šiltinės,
  • choleros,
  • hepatito A,
  • hepatito B,
  • geltonosios karštinės,
  • pasiutligės,
  • japoniškojo encefalito,
  • erkinio encefalito.